INTERVIU
5Apie BMX dviračių kultūrą pakalbėjome su BMX dviračių treneriu, šios kultūros atstovu, Martynu Martinkevičiumi.
Gal galėtumėte prisistatyti? Kada ir kodėl sugalvojote užsiimti BMX dviračių sportu?
Ekstremaliam sporte esu nuo pačios vaikystės, bet dviračių ekstremalų sportą atradau trylikos metų, kai neplanuotai tėtis nupirko naują dviratį triukams, ne bmx, pats nežinojo, galvojo, kad kietas dviratis. Įkritau iš karto į tą sportą, nes dviračiai patiko. Važinėjau riedlente, parkūrinau, viską dariau. Supratau, kad su dviračiu galima pakilti į orą ir nebegrįžau atgal. Dabar man trisdešimt du, jau devynioliką metų praėjo. O patį BMX paėmiau prieš du metus, su planavimu atidarytį „Banga Ramp Park”. Prieš tai turėjau MTB dviratį. Seniau dalyvaudavau BMX varžybose su didesniu dviračiu, Lietuvos vietinėse varžybose. Pirmas varžybas organizavau praeitais metais. Tapau treneris rinktinės, pradėjau treniruot vaikus su BMX. BMX efektyvesnis aparatas be amortizatoriaus važinėt parke.
Pasidalinkite savo įžvalgomis apie Vilniaus BMX kultūrą, kiek ji aktyvi šiandien?
Tai gerokai suaktyvėjus, kadangi pradėjom daryti oficialias treniruotes. Iki tol jos buvo, bet buvo laisvo formato. Dabar rimtai užsiimam su vaikais. Turim mes savo kultūroj dešimties metų vakuumą, nes niekas neužsiminėjo tuo sportu, nebuvo užaugę mūsų sportininkai. Aukso amžius buvo 2010 metai. Ir tada atėjo dešimtmetis, kur mažai prisijungė žmonių, neturėjom stiprių atletų varžybom. Bet dabar suaktyvėjus, užaugo sportininkai, kurie pradėjo augint kitus. „Banga Ramp Park” įsikūrė prieš pusantrų metų, prieš tai nelabai buvo kur, ne pati geriausia kokybė parkų buvo, buvo sunku. Bandom pasivyti latvius. Yra suaugusiems grupė, ji yra pilniausia ir yra vaikų grupė. Abi grupės pilnos, pradedam augint kartą..
Kaip vertinate žmonių susidomėjimą šia disciplina? Ar pastaraisiais metais pastebite augantį žmonių įsitraukimą?
Daugiau atsiranda, padeda kai tapom olimpinis sportas.
Kokios iniciatyvos padėtų BMX dviračių kultūrai augti? Galbūt yra kokių nors ateities planų, iniciatyvų BMX bendruomenėje?
Varžybų kiekis pakankamas. Labiau reiktų užsiimti informavimu visuomenės, bendrai apie mūsų sportą. Kad mažiau čia traumų nei kokiam tenise, tik gal daugiau sutrenkimų, kad tai nėra nutrūktgalvių sportas. Reikėtų įtikint mūsų institucijas, kad finansuotų šį sportą. Lauko parkų neužtenka. Yra labai daug niuansų, nes pastatyt gerą parką, nereiškia tiesiog pastatyt parką. Kol nėra čempiono, tol niekas negalvoja apie infrastruktūrą. Šiuo metu esam geriausias parkas BMX. Artimiausias yra Švedijoje, Olandijoje, dėl to atvažiuoja suomių, lenkų, latvių, estų komandos pas mus. Tas pats ir su paspirtukais. Reikia priduoti institucijoms, kad rimtai pradėtų žiūrėti.
Kuo važinėjimas gatvėje skiriasi nuo važinėjimo parke?
Yra du tipai: street ir transition. Jie skiriasi tuo, kad vienas yra apie vamzdžius, bortelius, dropus nuo laiptų, apie tokį labai techninį važiavimą. Daug triukų mažoj erdvėj. Negaliu pasakyt, kuris sportas sunkesnis, abu labai sunkus. Olimpinio nėra gatvės, bet žmonių kiekis dauguma yra street BMX. Prieš porą metų pradėjo augt parkų kultūra. Pavyzdžiui, Marek Beliak, buvo street ir tada teniravos pas mus „Banga Ramp Park” ir tada dabar atstovaus Lietuvai parko disciplinoj.
Kiek svarbu treniruotis su kitais rider’iais, o ne vienam?
Čia labai individualu. Pavyzdžiui, Martynas Lagauskas, yra labai intravertiškas ir jam daug geriau vienam treniruotis. Jis varžybose nenori su niekuom bendraut, nenori palaikymo, šūkių, bet čia išskirtinis atvejis. Labai padeda kartu palaikyt. Nors esam individualus sportas, esam komandiškas. Labai svarbu palaikyti, dalintis patirtimi, emocijom. Man asmeniškai, daug smagiau važinėt bendruomenėj.Ir vienam važinėt yra pavojinga, niekad nežinai kada susižeisi. Tu save realizuoji kaip individas, bet vyksta tuo pačiu ir dalinimasis su kitais kartu. Visada esame komanda, musu konkurentas yra mūsų draugas. Žinom su kokia rizika viską darom, palaikom patį pirmą triuką išmoktą ir kažką įspūdingo.
Ką jums reiškia BMX? Ar šis užsiėmimas leidžia išreikšti save?
Turbūt kodėl ir likau tiek metų šitam sporte. Aš esu įkūręs savo verslą ir nėra kito tokio jausmo kaip šis sportas. Kur grįžęs namo, aš jaučiuosi stipriai paaugęs. Galima žiurėt nu ir kas, kad čia apsisukau, bet aš pats kiek kovojau su savimi, iveikiau baimės barjerus. Atrodo vakar neįmanoma, o dabar įmanoma ir normalu. Atsisėdu po gero pavažinėjimo ir jaučiuosi paaugęs, ir geresnis nei vakar. Duoda pasitikėjimo savimi. Nebelieka žodžio neįmanoma. Staiga atsidaro dar naujų dalykų, nauji keliai. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai. Kuo daugiau išmoksti, tuo daugiau gali padaryti. Savirealizacijos daug, aš gyvenu tuo sportu. Esu susapnavęs kaip padaryti triuką. Ir paskui jį padariau. Didelis darbas su savimi, tam intensyvume adrenalinas daužo, baimės pilnos akys, bet turi atrast ramybę ir koncentraciją. Kad kiekvienas judesys eitu link to tikslo. Kai atrandii ramybe tam intensyvume, pasijauti laisvas. Pasaulio problemos tampa tokios menkos, lengvai įveikiamos. Mūsų sportu mes gyvename, dirbame su panikos, baimės jausmais. Juose išmokstam atrasti taiką, ramybę.
Su kuo jums susijusi gatvės kultūra? Kaip apibūdintumėt Vilniaus gatvės kultūrą, kaip vertinate?
As nesu gatvės kultūros atstovas, žmogus, dalyvis, aš nedalyvauju vakarėliuose. Man BMX niekada nebuvo apie gatvės kultūrą. Aš matau, tai kaip sportą, siekimą. Gali tuo užsiimti ne tik profesionaliai, bet ir savo malonumu. Man sunku, aš visada buvau skeptiškas tai rock and roll kultūrai, kur išgeri alaus ir varai važinėti. Man visada nemaloniai atrodo kaip laužomas viešas turtas dėl vieno triuko nufilmuoto vaizdo įrašui. Todėl aš nesijaučiu gatvės kultūros dalimi. Bet šitas sportas kilęs iš gatvės kultūros. Dabar yra konfliktas pasaulyje, nes dabar yra nusistatymas, kad nesidėsiu šalmo, nes tada tai nėra sportas. Kiti sako čia ne sportas, o lifestyle, gyvenimo būdas, dėl to nesidėsiu šalmo, nedarysiu mankštų. Aš visada su apsaugom važinėju, tai yra tai, kas man patinka, tai kas aš darau. Aš išvis neturėjau ilgai socialinių medijų. Bėda didžiausia yra tos bendruomenės, kurios pradeda tyčiotis, kad esi su šalmu. Ypač riedlentės. BMX dar labiau priimtinas šalmas, o riedlentėse, neduok dieve, klipą filmuosi su šalmu. Aš šito nesuprantu, tai man yra svetima.
Galėtumėte gal kažką patarti tiems žmonėms, kurie nori pradėti važinėti BMX dviračiu, įsilieti į šią kultūrą?
Manau visų pirmą reikėtų pamėgint, ateit ir pamėgint. Mes turim ir asmeninių, ir grupinių treniruočių. Turim visą programą. Didžiausias barjeras yra tas baimės jausmas, kad nusilauš galvą, bus trauma. Dėl to pirma reik pabandyt. Kiek čia yra psichologinės naudos, ypač vaikam. Kiek nugali, pasitiki savimi. Ir fiziškai, ir psichologiškai naudingas sportas. Ir bendruomenė labai palaikanti. Nesi kaip priešas, ateini kaip draugas. Kiekvienas mažas žingsnelis yra džiaugsmas kiekvienam, bendruomenei. Reik panaikint nusistatyma, kad mes pramuštgalviai, mes esam kovotojai, nugalėtojai ir įrodyt, kad viskas yra įmanoma. Tikrai ne visiems skirtas šitas sportas. Visuomenė nori daugiau komforto, eina į paprastesnį, lengvesnį sportą, kur maloniau. Va, dabar koks padelis populiarus. Pas mus sporte reikia turėt ugnies savyje, nusistatymo. Dabar, kai socialinės medijos tiek daug, atrodo, kad viskas lengva, o šiaip tai reik daug darbo įdėt, kad pasiektum kažką. Pilna visur dopamino, greita visuomenė, o šitam sporte reik padirbti, reik taktikos.