1. Kaip prasidėjo jūsų kelias į meno pasaulį?

Mano kelias į meno pasaulį prasidėjo labai anksti. Aš turiu menininkus tėvus ir visą laiką menas sukasi aplink mane. Mokiausi meno gimnazijoje Klaipėdoje. Baigęs tą meno gimnaziją įstojau į dailės akademiją, ten baigiau ir bakalaurą, ir magistrą. Tai menas visada yra mano gyvenime ir toliau dirbu su menu. Ne tik gatvės menu, bet ir šiaip: įvairiais dizainais, objektais, instaliacijom, dirbu prie parodų, darau animaciją, filmus.

2. Papasakokite apie Vilniaus gatvės meno kultūrą, ar manote, kad ji aktyvi?

Gal reikėtų pradžioj apsibrėžti gatvės meno sąvoką. Nes yra gal tokia gatvės kultūra kaip grafitis. Jeigu tokia gatvės meno kultūra, tai, manau, jie tokie pavieniai asmenys. Bet mes neturim tokių grynaveislių gatvės menininkų, kurie tiktai tuo užsiimtų. Jie yra įvairialypiški, daugiatalenčiai žmonės. Bet manau, kad gatvės kultūra galėtų būti aktyvesnė. Ji yra aktyvi, ji egzistuoja, bet ji galėtų būt ir aktyvesnė. Tai nėra, kad labai pastoviai kurianti bendruomenė ar bendrai kuriantis toks laukas. Kadangi gatvės menas yra aplamai platus ir daug talpinantis savyje, tai kartais net nebūtinai gatvės menininkas sukuria vieną ar kitą gatvės meno kūrinį. Aktyvumas atsiskleidžia per įvairias tuo metu svarbias temas: ar tai įvyksta kažkokia politinė situacija, ar ten karas prasideda, ar kažkas nori žinutę perteikti apie miesto žalumą, medžių kirtimą ir t.t. Įvairios tos temos padiktuoja koks menas atsikuria ir ant kiek yra aktyvi šita sritis Vilniuje. Bet dažniausiai Vilniuje, ką mes galim, taip gal pirmine mintimi pastebėti, tai yra grafiti. Tai grafiti sakyčiau, nepaisant legalios politikos, šitos grafiti legalumo politikos, yra aktyvi. Paišo toliau chebra.

3. Ar kuriamas kažkoks ryšys, bendradarbiavimas su kitais gatvės menininkais? Egzistuoja tam tikros bendruomenės?

Taip, yra bendradarbiavimas. Kolegos tikrai bendrauja, dalinasi, kartais vyksta grafiti jam’ai, gatvės meno jam’ai. Tai tokie kaip susirinkimai. Dabar gal rečiau būna, vieną, du kartus per metus. Bet bendrauju su menininkais ir iš kitų miestų, nebūtinai tik iš Vilniaus, ir iš kitų šalių. Dažnai tenka keliauti ir bendrauti su bendruomenėmis iš Latvijos, Estijos. Mes turim tokią Baltijos šalių kaip bendruomenę vadinkim, kur gali pas vienas kitą į erdvę atvažiuoti, apsilankyti. Jie ten organizuoja savo festivalius, renginius. Gal nėra įkurta kažkokia asociacija, bet neformali bendruomenė tikrai egzistuoja. Žmonės tarpusavyje labai noriai bendrauja, visą laiką ieško bendradarbiavimo galimybių, bendrų projektų. Kartais samdaisi savo kolegas, kad tau padėtų įgyvendinti vieną kitą kūrinį. Kartais rašai bendrus projektus, kad laimėtum kartu su daugiau menininkų tą projektą.

4. Ar manote, kad Vilniuje pakanka erdvių legaliam gatvės meno kūrimui? Kokios erdvės Vilniuje svarbiausios gatvės meno kultūrai?

Šiek tiek jau užsiminiau apie legalumą, uždraudimą legalių sienų. Yra paskelbta savivaldybės tokia kaip ir kova prieš grafiti piešimą Vilniuje. Yra paskelbta tokia kaip akcija, kad ir tuo pačiu uždrauskim legalias piešimo sienas, erdves. Jų buvo tikrai nemažai. Pats esu ne vienoje iš jų kūręs, piešęs su kolegom. Tiesiog turim laisvą popietę, keliaujam tenais ir darom savo kūrybą. Dabar tokių vietų išvis nebėra. Neseniai girdėjau, kad tokia siena yra atsidariusi Naujoj Vilnioj, kur galima eiti piešti legaliai. Bet erdvių tikrai nepakanka ir tai yra problema didžiulė. Ypatingai, jeigu nori daryti visokias kūrybines dirbtuves kartu su žmonėm, kurie nepiešia ir neturi galimybės rasti vietų, kur paišyti. Tai iš esmės erdvių nebeliko. Atsakant į klausimą kokios erdvės Vilniuje svarbiausios? Paminėčiau grafiti parduotuves: „Penaltee“, „Wsup studio“. Lukiškių kalėjime vyksta gatvės meno dirbtuvės. Kažkokios tai apleistos erdvės. Yra Stirniuose, čia prie pat Vilniaus, „Pykšt Pokšt airsoft“ tokia erdvė, kur kartais vyksta gatvės meno jam’ai, tokie bendruomenės susirinkimai, kuriuos organizuoja „Penaltee“. Tai man atrodo, kad šitų erdvių nepakanka ir jos yra tokios pabirusios.

5. Su kuo jums susijusi gatvės kultūra? Kaip apibūdintumėt Vilniaus gatvės gyvenimą, kaip vertinate?

Gatvės kultūra man yra susijusi visų pirma su laisve ir minčių reiškimu. Tai aišku dažnai koreliuoja su įvairiom subkultūrom. Ar tai būtų kažkokie pankai, repai kažkas tokio. Tai man atrodo kuo daugiau subkultūrų mes turėsime, tuo daugiau įvairesnių sferų jas paims. Nes viena, tarkim, sfera yra, ta vizualinė, paišyti ten sienas ar kažkokius palikti savo ženklus, kita yra kaip tu rengiesi, kokią tu muziką klausai, kokie koncertai, tūsai vyksta, kokios naujos bendruomeninės, erdvės atsiranda. Visa tai man kažkaip susiję su ta gatvės kultūra. O Vilniaus gatvės gyvenimas kaip vertinu, kaip apibūdinčiau, tai jis yra labai toks jaunimėlis, man tai fainai iš šono žiūrėti. Aš kartais nelabai taip jaučiuosi, kad esu to dalis, bet man yra žavu stebėti, kaip chebra juda, organizuojasi, kaip rengiasi, kokį swag palaiko. Visų pirma atrodo, kad jiem patiem labai patinka reikštis tokia saviraiška. Netgi tie patys grafičiai, visokie „TGTK”, ten visur eini, visur jų apipaišytos sienos. Vietomis gal taip vertinčiau skeptiškai, bet iš esmės, tai man tiesiog žavu, kad: ai nu chebra jauni juda ir ir jiem nesvarbu, kas čia, ką pagalvos. Man atrodo apie tai ir yra tokia grynai gatvės kultūra, in your face tipo momentas. Tai nežinau, yra kaip yra. Man asmeniškai smagu stebėti.

6. Kaip jūsų nuomone visuomenė vertina gatvės meną?

Man atrodo, kad visuomenė yra šiek tiek susimaišiusi sąvokose. Vieniem atrodo, kad grafitis yra gatvės menas, kitam atrodo gatvės menas yra suoliukas pastatytas ir tai irgi gali būti. Bet dažnai būna tiesiog maišo dalykus. Bet ką galiu pasakyt iš savo patirties, jeigu paišai su flakonu, visada esi spektre, kad esi vandalas ir čia yra grafiti. Ateik į tą pačią vietą piešti, bet pasiėmęs teptuką, volelį, ne flakoną, tai žmonės jau galvos: O čia tapyba, gal čia tapytojas, gal čia freską daro. Iš karto kitoks požiūris. Tai matosi dar, kad yra tokios stereotipinės pastabos žmonių, kas su flakonu, tai vos ne banditas.

7. Ką jums reiškia gatvės menas? Ką bandote per savo piešinius papasakoti žmonėms?

Šiaip dažnai aš savo kūrybą sau asmeniškai kritikuoju ir dažnai prie kitų kritikuoju savo darbus, nes jie man atrodo labai paviršutiniški, tiesiog kažkoks veikėjas. Bet stengiuosi rasti net ir sukurtame kūrinyje kažkokį tai gylį. Kokias dvi ar tris idėjas po tuo, kas čia įvyksta. Sunku kalbėti apie savo darbus, bet man gatvės menas visų pirma yra pritaikymas erdvėje. Kaip tu gali integruoti, kažkaip sužaisti kartu su erdve, taip pat sužaisti su žiūrovu, stebėtoju, kuris prieina. Ir kaip tu tai atliksi, labai matosi. Pavyzdžiui, labai fainas momentas rasti medžiagas gatvėje, su jom sukurti darbą. Toks būna perdirbimas, iš gatvės į gatvę, kūryba tokia. Man gatvės menas yra apie tokį kūrybiškumą visiškai. Dar labai svarbus momentas yra pagarba. Aš vis tiek stengiuosi, kartais ne visąlaik taip išeina, bet būna, kad kiek įmanoma pagarbiau. Ar tai su kitų piešiniais, ar tai su kažkokia lokacija. Stengiesi gal net ir rast tokių vietų, kurios prašosi remonto kabutėse ir gali jas kažkaip lengviau, lengvesne širdim, be jokios ten graužaties, kad tu čia kažkokį naują fasadą sugadinsi, įgyvendinti.

8. Ar naudojate gatvės meną kaip protesto formą?

Aš iš tiesų norėčiau dažniau naudoti kaip protesto formą. Šiaip tai yra labai paveikus dalykas. Tačiau pastaruoju metu manau, kad šitoj srityje esu atsipalaidavęs ir silpnas. Deja nesu tokiu intensyviu dalykų padaręs, kad matytų visi ir tai nuskambėtų per Lietuvą, per pasaulį. Norėčiau daugiau naudoti. Gal taip aš atsakyčiau: norėčiau daugiau.

9. Kokios iniciatyvos padėtų gatvės meno kultūrai augti?

Tai numeris vienas iniciatyva yra kūrybinės dirbtuvės, pasakojimai, bendravimai su žmonėm. Kas yra dirbtuvės? Tai yra susitikimas su žmonėm ir kažkoks ar tai praktinis, ar teorinis veikimas. Kartais gali tiesiog pasikalbėti su žmonėm: užduokit klausimų, gal turit kažkokių mitų, kuriuos galim sugriauti, kuo galim pasidalinti, gal aš kažko nežinau. Man labai patinka dirbtuvės, aš matau jose vertę ir manau, kad šitos iniciatyvos padeda ir išties auga tas gatvės meno supratimas. Kultūrą auginti bandai savo pavyzdžiu, mažais žingsneliais. Galiu pagirti „Penaltee“, jie kuria savo gatvės meno, grafiti kažkokią tai bendruomenę, savo chebrą. Kitokia tematiką ten. Ten labiau apie tokius originalius, autentiškus grafiti. Labai gerai, kad yra paimta šita niša. Klaipėdoj esu įkūręs tokią irgi vietą žmonėm, kurie yra nebūtinai iš grafiti atėję, bet jiem labai įdomu, nori pabandyt papaišyt. Tai vat to pirmo karto suteikimas žmonėm, man atrodo, ir padeda augti kultūrai, nes jie tada pradeda pastebėti meno kūrinius mieste, jie tampa kažkaip labiau paveikus. Kur ne šiaip kažkoks plakatas užklijuotas, kažkokia šiukšlė, o jie atkreipia dėmesį, kad čia svarbu. Tai man atrodo, kad čia yra labai vertingi dalykai, išeinantys iš švietimo ir edukacijos.

10. Ar kiekvienas gali būti gatvės menininku?

Labai patiko šitas klausimas. Aš nuimčiau tą klaustuką ir „ar“ pradžioje, „kiekvienas gali būt gatvės menininku“, čia toks va būtų atsakymas. Tau nebūtina turėti įgūdžio piešti labai dailiai veidą, tu gali turėti gerą įžvalgą, tiesiog geroj vietoj, geru laiku, tinkamu momentu padėti kokį nors dviratį, prie kokios prezidentūros, geroj vietoj padėti, pakabinti kažkokią vėliavą, geroj vietoj ir laiku padėti kėdę, padėti, kur simbolizuotų kažką ir veiktų kaip viešojo meno objektas. Galbūt su flakonėliu parašyti kryžiukus, nuliukus, uždėt kažkokioj labai specifinėj vietoj, kur susišauktų su aplinka. O šitam dalykui tau nebūtina mokėt piešt. Visi moka piešt. Jeigu turi pirštus ir gali piešt, tai darai, net to kartais nereikia. Gali tiesiog parodyt pirštu: ei žiūrėkit, kaip šitas medis nulinkęs, ir čia sukuri meno kūrinį. Bet taip, atsakant: kiekvienas gali būt gatvės menininku!