1. Kada ir kodėl sugalvojai pradėti važinėti snieglente?

Snieglente važinėti pradėjau nuo 13 metų. Pamatęs pirmą kartą moterų olimpiadą su snieglentėm, half pipe rungtį. Dvejus, trejus metus važinėjau su plastmasine lenta, kol pagaliau pavyko sutaupyti ir su tėvais susimesti, iš tėvų gauti dovaną, jau normalią snieglentę.

2. Kada susikūrė „Hate Hard“, kokia buvo vizija?

„Hate Hard“ susikūrė 2011, prieš 15 metų. Vizijos tokios kaip ir nebuvo. Buvo draugų kompanija, kurie norėjom filmuoti kartu, džiaugtis snieglentėmis. Jokių pamokų ar drabužių kūrimo galvoje tikrai nebuvo, tiesiog kažkaip reikėjo apiforminti ir pavadinti mūsų video kanalą, kuriame kelsime video.

3. Apie ką tau yra snieglentės ir „Hate Hard“?

Snieglentės ir „Hate Hard“ yra mano antra šeima, gyvenimas ir absoliučiai neatsiejama, didžiausia gyvenimo dalis. Kas tapo ir mano darbu, hobiu, laisvalaikiu, savaitgaliais atostogom, mano šeima.

4. Ar galėtum sutikti, kad yra susiję su gatvės kultūra?

Manau, kad iš dalies „Hate Hard“ susiję su gatvės kultūra. Kadangi daug metų mūsų vakarėliuose groja gatvės kultūros atstovai, su kitais gatvės kultūros atstovais bendradarbiavome, darėme daug dizainų, įvairių projektų ir t.t. Pastoviai naudojame gatvės kultūros muzika savo vaizdo įrašams ir t.t. Tai manau, kad atstovaujam Hip Hop’o gatvės kultūrai kažkokia dalimi.

5. Kaip vertini Vilniaus gatvės kultūrą?

Vilniaus gatvės kultūra man atrodo labai labai įdomi, labai įvairialypė. Ganėtinai nemažai fainų, jaunų kūrėjų ir aktyvistų. Galbūt galėtų būti šiek tiek daugiau veiksmo, kaip ir visada, bet tuo, kas dabar vyksta, esu pakankamai patenkintas ir laimingas. Tik tiek, kad na, ji ne tiek daug metų išgyvena, kad turėtume kažką labai didelio, kaip kituose didmiesčiuose. Bet iš esmės, manau, perėmeme geriausias kultūros dalis ir jas galima pamatyt visur Vilniuje.

6. Kaip kilo idėja pradėti daryti drabužius?

Drabužius pradėjom pirmą daryt sau, nes pamatėm tuo metu, kad nebuvo jokių džemperių be kapišonų, jokių college jacket’ų, iš vis nebuvo įmanoma nusipirkt tokio dalyko. O mūsų pirmas logotipas buvo su college’o šriftu. Tokia H raidė. Tai visiškai buvo tokia Amerikos universiteto vaibo raidė ir ją būtent ir pritaikėm tiem drabužiam. Labai žmonės užsikabino ant šito, visiem labai labai patiko ir kažkaip viskas išsirutuliojo taip organiškai, bet kažkokių, vėlgi, idėjų, kad visi nešios tūkstančiais ir t.t. tuos džemperius, niekada tokių nebuvo. O buvo pirminė idėja, kad pasidaryti 10 džemperių sau ir 10 mūsų geriausiem draugam, aplinkiniam.

7. Papasakok truputį apie važinėjimą snieglente gatvėj. Kuo tai skiriasi nuo važinėjimo pavyzdžiui snow parke, snow arenoje?

Važinėjimas snieglente gatvėj yra tikrai visiškai kito lygio žvėris. Kaifas yra nepamatuojamai didesnis. Būtent dėl to, kad rizika yra nepamatuojamai didesnė. Šalia yra pliki laiptai, turėklai nėra tokie patogūs ir skirti tam važinėjimui, kaip yra snow parkuose. Jie nėra tiek prižiūrėti ir t.t. Plius, visą aplinką, įsibėgėjimus, tramplynus ir t.t. turi susikurt pats. Tai, jeigu arenoje gali įsibėgėti kiek nori, tau nereikia kitų papildomų priemonių kaip: bungee’ai, virvės ar winch’ai ir t.t. Nusileidęs gali važiuoti tiesiai į kitą figūrą, kai gatvėj, tuo tarpu, tau reikia kažkokių tai virvių ar rankomis išsitempti per plikus laiptus, tada nusileisti vos ne tiesiai į gatvę, kur važiuoja automobiliai. Kažkas turi stovėti ir rėkauti ar nėra mašinų. Tai tu galvoji ne tik apie patį triuką, kas yra važinėjant snow arenoje, o tu galvoji apie labai labai daug dalykų vienu metu. Pagrindinis yra kaip saugiai daryti tuos triukus, nes tave situacija nuskausminti gali labai greitai.

8. Kaip išsirenkat vietas, kur važinėti gatvėje?

Vietas išsirenkam pagal nemažai kriterijų: turėklai turi būti tam tikro ilgio, aukščio ir t.t. Turi dažniausiai turėti laiptus. Dabar Vilniuje yra labai labai daug pakeista turėklų, tai net ir senos buvusios vietos iš naujo atgimsta ir tikrai jas vėl žadam aplankyti. Vietas renkamės įvairiai, vienais metais norisi daugiau paprastų tiesiog turėklų, kitais metais jau žiūri kur ten ant Barbakano bokšto gali whole ride’ą padaryti ir t.t. Tai vietų kiekvienais metais su fantazija ir įgūdžių paklimu vis daugiau atrandi mieste iš tikrųjų. Nes Vilnius yra tikrai labai labai tam dėkingas ir kiek yra buvę profesionalų iš viso pasaulio Vilniuje, tai visi įvertina, kad tai yra top 10 miestas pasaulyje jibbing’ui, tai čia faktas.

9. Kas įkvepia?

Įkvepia pagrinde užsieniečių filmai, įkvepia seni laikai, kur nuo mažens žiūrėjom snieglenčių filmus, vyresnius savo kartos atstovus, kurie viską pradėjo gatvėje dokumentuoti, tai to vedami ir pradėjome filmuotis. O paskui kiekviena buvusi filmo premjera ir tos ovacijos, ir emocijos po filmo, nu jos absoliučiai įkvepia. Įkvepia vėl varyt filmuotis, vėl griūt gatvėje, aukotis, kad tik tais būtų galima vėl nufilmuoti naują filmą.

10. Turit išleidę filmą „Dekadą“, ar yra planuose dar tokio tipo filmų?

Taip, planuose padaryti dar bent vieną filmą. Galbūt jau paskutinį, kad ir kaip bebūtų gaila. Nes sudėtingas klimatas, sudėtingos sąlygos. Jeigu per žiemą galime nusifilmuoti tiktai vieną savaitę, Vilniaus gatvėse, tai filmą filmuosim vos ne dešimtmetį. O taip, kaip anksčiau, išvažiuoti su kolektyvu, susirinkus dviem savaitėm ar trim, į Suomiją ar kitus miestus, šalis, jau nebėra galimybių. Turim darbus, šeimas ir t.t. Tai jeigu ir aukojamės, tai darom su mažiausiais laiko kaštais ir piniginiais. Tai stengsimės viską nufilmuoti Vilniaus gatvėse ar bent jau Lietuvoje ir tas tikrai užtruks. Tai sunku pasakyti kada tai bus. Iš naujos kartos neatrodo, kad jie yra tokie užsivedę, kad be mūsų vėliau susirinks dar dešimt žmonių, kurie galėtų tęsti šią veiklą, kad ir kaip mes apie tai būtume svajoję visą savo gyvenimą. Bet kas priklauso nuo mūsų, tai manau, kad dar vienas filmas, rimtas ir ilgesnis, tikrai tikrai bus.

11. Kaip manai ar Lietuvoje jibbing’as yra smarkiai paplitęs? Ar tik nedaugelis žmonių tuo užsiima?

Manau, kad Lietuva yra jibbing’o šalis, nes mes turime sąlygas važinėti snigelentėmis 365 dienas per metus. Turim puikią areną, turim vamzdžius. Aišku galėtume būt dar geresni jibber’iai ir šitos kultūros atstovai. Ypač druskininkiečiai, bet jų nėra. O mes vienareikšmiškai, kaip Lietuva, esame jibbing’o šalis, nes neturim nei ilgų trasų nei didelių tramplynų.

12. Kokios perspektyvos laukia Lietuvoje, kalbant apie snieglentininkus, kurie užsiiminėja jibing’u gatvėje? Didėjimas ar kaip tik mažėjimas?

Kaip ir minėjau prieš tai, manau, kad Lietuvos, kalbant apie gatvės jibbing’ą, laukia sudėtingi laikai, nes daugiau mažiau pastarosios žiemos parodė, kad šitu dalyku galėsim užsiimti vos savaite ar maksimum mėnesį per metus. O net ir esant sniegui, yra be galo sudėtinga susiderinti su penkiais žmonėmis, vienu, dviem filmuotojais ir t.t. Tai duok dieve, geriausiu atveju, du kartai per savaitę nusifilmuot triukam ir tai, tai yra sudėtinga. Tai manau, kad bus labai labai sunku. Vien dėl oro sąlygų, plius, kaip ir minėjau, kad jaunoji karta labiau galvoja apie „Instgram’o“ reels’us ir jiem labiau rūpi įkelt kažką, trumpalaikį turinį ir pasidžiaugt juo čia ir dabar. O filmuot filmą manau, kad nei jėgų nei noro tiek jie įdėt neturi į šitą reikalą, bent jau kol kas. Tai pasistengsim užauginti tokią kartą, kur galbūt bent keli iš jų prisijungs prie mūsų.

13. Ką galėtum patart žmonėms, kurie nori įsitraukt į šitą bendruomenę?

Absoliučiai paprastai, tiesiog čiuožinėti kartu ir viskas. Daugybė žmonių į kolektyvą atėjo per stovyklas, bet taip pat bent keletas mūsų komandos narių prisijungė tiesiog čiuožinėdami kartu. Labai nesudėtinga tiesiog būt tose pačiose vietose, įdėti pastangų, važinėti snieglente, lankytis renginiuose, jam’uose, kas yra didelė kultūros dalis. Tai viskas labai paprasta, reikia tiesiog daug noro, motyvacijos ir čiuožinėti kartu, o mes visus priimame kaip į didelę šeimyną.

14. Ar galėtum sutikt, kad gatvės kultūra kalba apie bendruomeniškumą, saviraiškos laisvę, savęs atradimą?

Kas be ko, visi šitie trys išvardinti dalykai ir atitinka snieglentes iš esmės. Manau, kad snieglentės kažkokia didžiąja dalimi yra apie tai. Visų pirma apie bendruomeniškumą. Nes tu vienas tikrai nevažinėsi snieglente ir tokios laimės, ir pasitenkinimo niekada nepajusi. Savęs atradimas, saviraiškos laisvė, tai neatsiejami dalykai nuo snieglenčių. Manau bet kuris žmogus, kuris tuo užsiima, pasakys, kad čiuožinėjant snieglente pamiršti viską, absoliučiai viską. O drabužiais, apsirengimu, lentom, savo stiliumi ant lentos ir t.t., tu bandai save išreikšti, save išreikšti ten, kur tau tai patinka, teikia malonumą ir t.t. Tai manau, kad absoliučiai atitinka.